Įmonės istorija

Antano Gricevičiaus „Rūta“ /1913–1940 m./

Fabriko istorija prasidėjo 1913 m. Šiauliuose, kai būdamas 36 m. amžiaus A. Gricevičius nedideliame mediniame name įrengė karamelės virimo katilą. Pirmieji darbininkai buvo patys savininkai – A. Gricevičius ir jo žmona Juzefa. To meto Lietuvoje daugumą verslo įmonių valdė kitataučiai, tad norėdamas pabrėžti saldainių dirbtuvėlės lietuviškumą, A. Gricevičius pavadino ją tautinio augalo „rūta" vardu. Čia buvo gaminami karameliniai saldainiai, netrukus pradėti gaminti ir šokoladiniai.

Kai 1913 metais Šiaulių centre ant mažo medinio namelio pasirodė iškaba „Rūta“ ir dideliame katile Antanas Gricevičius pradėjo virti karamelę, niekas nesvajojo, kad po 100 metų mažas namelis pavirs į ilgiausiai veikiantį saldainių fabriką Lietuvoje. 

Nepriklausomybės metu įmonė ypač suklestėjo. Tuomet fabrike jau dirbo 160 darbuotojų ir buvo gaminami net 300 pavadinimų saldainiai. „Rūta" vis labiau garsėjo savo produkcijos kokybe ir įvairove. A. Gricevičiaus sukurtus saldainius dėl išskirtinio skonio greitai pamėgo daugybė smagurių. Šio konditerio talentas buvo įvertintas 4 aukso medaliais Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio parodose. Gaminiai buvo apdovanoti ir tarptautinėse parodose: 1929 m. ,,Rūtos'' saldainiai pelnė Didįjį prizą Italijoje, o 1931 m. – aukso medalį Didžiojoje Britanijoje. 1940 m. fabriką komunistai nacionalizavo.

„Karo laike beveik sunaikinta ir 1917 metais atstatyta, dabar išaugusi į milžinišką įmonę „Rūta" yra darbštaus ir energingo lietuvio p. Gricevičiaus nuosavybė. „Rūtos" gaminiai Lietuvos rinkoje turi pastovią ir žymią vietą, nes dėl savo aukštos kokybės labai plačiai reklamuojami. „Rūta" gamina 200 pavadinimų saldainių, jos apyvarta jau 1928 metais siekė milijoną litų. „Rūta" savo gaminiais nespėja patenkinti vietos rinkų reikalavimų, dėl to mažai gamina eksportui, nors jos gaminių reikalavimas užsieniuose, ypač Amerikoje, Prancūzijoje, Italijoje, yra labai didelis. „Rūtos" gaminiai daugelyje parodų apdovanoti aukso ir sidabro medaliais, o pereitais metais tarptautinėje parodoje Italijoje apdovanoti „Grand Prix" dideliu aukso medaliu. Dabar „Rūtos" įmonė persikėlė į naujai pastatytus erdvius rūmus, kurie kainavo apie šimtą tūkstančių litų, įsigijo daug naujų moderniškų mašinų. Šios įmonės aukštos kokybės gaminiai laikomi geriausiais". („Šiaurės Lietuva", 1930, Nr.1)

1929 m. A. Gricevičius pastatė naują gamybinį pastatą su patalpa parduotuvei pagal žymaus architekto K. Reisono projektą. Šiame pastate nuo 2012 m. veikia muziejus.

Nacionalizuota „Rūta“ /1940–1993 m./

1940 m. SSSR okupavus Lietuvą, jau rugpjūčio 16 dieną „Rūtos" fabrikas buvo nacionalizuotas, o A. Gricevičius apkaltintas „Rūtos“ turto išeikvojimu ir teisiamas. „Rūtos“ darbuotojams paliudijus teisme, savininkas buvo išteisintas. A. Gricevičiaus duktė Janina ir sūnus Vladas, būdami jau suaugę, emigravo. Juzefa Gricevičienė ir jų jauniausias 17-metis sūnus Antanas (šeimoje iš viso buvo 4 vaikai: Antanas, Marija, Vladas ir Janina) buvo ištremti į Sibirą, o A. Gricevičiui ir dukteriai Marijai pavyko išvengti tremties. 

1949 metais Juzefa Gricevičienė su sūnumi Antanu pamėgino iš t­remties bėgti. Tai jiems pavyko. Tačiau pikti liežuviai išdavė bėglius čia, tėvynėje. Antanas dar spėjo pasimatyti su jau sunkiai sergančiu tėvu (kuris tais metais per Kalėdas ir mirė, palaidotas Šiauliuose), po to vėl buvo antrą kartą ištremtas į Sibirą. Ten ir vedė Laimą Ignatavičiūtę. Grįžo 1956-aisiais.

Per Antrąjį pasaulinį karą Šiaulių miestas labai nukentėjo, bombos bei gaisras nuniokojo ir saldainių fabriko „Rūta“ pastatus. Pasakojama, kad per gaisrą sudegė 80 tonų cukraus ir dar ilgai miestelėnai parudavusius cukraus gabalus nešėsi namo.

„Rūta“, kaip ir kiti saldainių fabrikai, sovietiniu laikotarpiu gamino saldainius pagal standartizuotas, visos Sąjungos mastu patvirtintas receptūras. Išskirtiniais atvejais įmonės specialistų sukurtas receptūras tvirtindavo speciali institucija Maskvoje. Dėl šių priežasčių sovietiniu laikotarpiu fabriko „Rūta“ produkcija didelio išskirtinumo iš kitų šalies saldainių fabrikų neturėjo.

A. Gricevičiaus vaikaičių „Rūta“ nuo 1993 m.

Išmanymas, darbštumas ir meilė saldainiams – trys kertinės vertybės, lydinčios „Rūtą“ nuo pat įkūrimo, sukūrusios jai visuotinai pripažintą vardą ir pelniusios saldumynų mėgėjų pripažinimą.

1993 m. pabaigoje saldainių fabriko „Rūta“ nuosavybės teisės grąžintos tikriesiems savininkams – A. Gricevičiaus sūnui ir vaikaitėms. Jie fabriko veiklą pasuko paties įkūrėjo parinkta kryptimi: „Rūta“ vėl tapo išskirtinius, originalius, Lietuvą reprezentuojančius saldumynus gaminančiu fabriku. 2002 m. lapkritį Antano Gricevičiaus saldainių fabrikas „Rūta“ reorganizuotas į uždarąją akcinę bendrovę „Rūta“.